Gatvės gyvos: gynybinės sienos beieškant

Aut. Lina Hall, „Po liepa“

Nuo liepos mėnesio Vilniuje plinta teigiama ir naudinga mada: dalyvauti organizacijos „Gatvės gyvos“ organizuojamose ekskursijose. Jų metu keliaujama po skirtingus Vilniaus rajonus bandant atrasti savo mylimame mieste neregėtų vietų arba sužinoti kažką naujo apie kasdien praeinamus objektus. Ekskursijas veda buvęs ekonomistas, susiruošęs keisti savo gyvenimo kelią ir tapti gidu – Albertas Kazlauskas. Nuo vasaros jau po kelis kartus surengtos ekskursijos po Užupį, Naujininkus, Senamiestį ir Žvėryną, o praėjusį šeštadienį „Po liepa“ apsilankė ekskursijoje „Gynybinės sienos takais“.

https://poliepavuif.files.wordpress.com/2015/10/12072709_716604391803278_4069331804187429352_n.jpg

Ekskursija prasidėjo prie Aušros, dar vadinamų Medininkų, vartų, kurie vieninteliai išliko per karus su Maskva, švedais ir kitas Vilnių ištikusias negandas. Pasak A. Kazlausko, taip nutiko todėl, kad ant jų buvo šv. Mergelės Marijos paveikslas, kurį griauti stačiatikiai maskvėnai pabijojo. Dabartinį pavadinimą šie vartai įgijo vos prieš 100 metų. Įdomi detalė: ar kada nors atkreipėte dėmesį į virš vartų prilipdytą mažą gipsinę galvutę? Pasirodo, tai pirklių globėjo – Hermio – atvaizdas. Jis čia ne be priežasties – gynybinė siena buvo patogi mokesčių rinkimui iš norinčių patekti į miestą. Jei asmuo neturėdavo pinigų susimokėti, turėdavo bent jau pristatyti 3 didelius akmenis, skirtus gatvėms grįsti ar sienai tvirtinti.

12115859_1493434614286719_5906966208048817842_n

Ekskursijai tęsiantis, išgirdome, kad gynybinių sienų statymas siejamas su krikščionybės atėjimu, kadangi taip krikščionių bendruomenės siekė izoliuotis nuo galimų grėsmių. Vilniuje pirmasis gynybinę sieną ketino statyti Jogaila dar XIV a. pab., tačiau jo planai žlugo. Įgyvendinti šį ketinimą galutinai nuspręsta tik 1503 m. dėl kilusio totorių pavojaus. Totoriai pasižymėjo greitomis, staigiomis atakomis, tad ir siena turėjo būti skirta atremti lengvąją kavaleriją.

Siena statyta net 20 metų. Ji, palyginus, gan plona (nuo 0,9 iki 1,5 m storio), nes buvo vėlai pradėta statyti, tad suvokta, kad storos sienos pastatyti nebūtų spėta ir sviediniai sieną bet kokiu atveju pramuštų. Siena apima apie 100 ha plotą ir yra 3 km ilgio, nes statant ją vėlai miestas spėjo išaugti. Prie šių statybų prisidėjo visi miestiečiai, ypač gyvenę prie pat statinio: jie privalėjo išmūryti savo dalį. Atsisakę tai padaryti turėjo išsikelti. Tada, kai Lietuva buvo jau Rusijos imperijos dalis, siena buvo griaunama, nes miestas nebetilpo jos apjuostoje teritorijoje.

Žengdami grįstomis Vilniaus gatvėmis praėjome pro menamus pačius didingiausius Subačiaus vartus, bastėją, pastatytą vėliau nei siena ir tarnavusią kaip artilerijos ir patrankų sandėlis (po caro laikų – kaip daržinė, dar vėliau – daržovių sandėlis), taip pat jau nebeegzistuojančius Užupio, Bernardinų (įdomu tai, kad Bernardinų bažnyčios bokštai buvo pritaikyti gynybai), Totorių vartus, vedusius į totorių gyventą priemiestį, bei Trakų vartus.

12096184_1493434620953385_2460628276582088699_n

Siena ėjo ir dabartine Pylimo gatve, ir ji šaltiniuose minima anksčiau nei kiti objektai, nes buvo statyta dar esant grėsmei iš vakarų – kryžiuočiams. Visi esame matę kario skulptūrėlę ant vieno Trakų g. namo, tačiau ar daugelis žinome jos istoriją? Pasirodo, ji sukurta sovietmečiu, pastatyta toje vietoje užsimenant apie gatvės istoriją, tačiau tik po Nepriklausomybės atkūrimo ant sargybinio skydo atsirado Gediminaičių stulpai ir šiandien skulptūrą žinome kaip „Miesto vartų sargybinį“.

Viena akivaizdžiausių vietų mieste, kur galime aptikti gynybinės sienos pėdsakus net jų neieškodami, – Katedros aikštė. Joje mirga raudonos plytelės, žyminčios ten stovėjusią sieną. Varpinė – vienintelis iki šių dienų išlikęs gynybinis bokštas. Iš skirtingo jos langų dydžio galime spręsti, jog bokštas aukštyn stiebėsi skirtingais laikotarpiais. Taip pat jo pamatai yra romaniniai – kvadratiniai. Arsenalas, Nacionalinis muziejus taip pat naudoti gynybai. Katedros aikštė kitados buvo praktiškai sala, nes visą dieną juosė grioviai su vandeniu, ir vietoje dabartinių T. Vrublevskio ir Šventaragio gatvių tekėjo Vilnelė.

Labai svarbu, kad daugelyje vietų gynybinę sieną sunku net atskirti nuo vėliau atsiradusių statinių, tad kiekvieną kartą verta gerai pasitikrinti. Kai kur siena virto fasadų dalimi, ir mes kasdien praeiname pro šalį, jos nepastebėdami.